Nerimas nėra sutrikimas; tai mūsų „vidinė signalizacija“.
Šios signalizacijos sistemos tikslas yra pranešti, kad mums galimai gresia pavojus.
🔥 Metaforiškai kalbant, mūsų „nerimo signalizacija“ pradeda kaukti, jei virtuvėje tuoj kils gaisras, arba primena nakčiai užrakinti duris.
🐯 Istoriškai kalbant, nerimas įspėja apie alkanus tigrus ar kitas gentis, besikėsinančias suvalgyti mūsų maistą ar mus pačius.
Laimei ar ne, mūsų „signalizacijos sistemos“ yra labai jautrios, todėl jos linkusios reaguoti perdėtai ar net peraugti į nerimo sutrikimus – ypač šiais laikais, kai pavojai nėra tokie tiesioginiai ar nuspėjami.
Šiuolaikinių pavojų yra aibė: nuo socialinių pavojų tokių kaip spaudimas atitikti normas ar viešas gėdinimas, iki geopolitinių tokių kaip kultūros karai ar kibernetinis karas.
❓ Taigi, ką turėtume daryti, kad „nulaužtume“ šią šiek tiek pakvaišusią, bet gana adaptyvią signalizacijos sistemą?
Klinikinio psichologo Erico Goodmano teigimu, nerimas yra kaip laukinis gyvūnas.
Taip, nerimo žvėris gali atrodyti arba skambėti siaubingai. Taip, jis gali elgtis kaip neklaužada arba kąsti. Tačiau, iš esmės, jis nori būti pamaitintas ir prižiūrėtas – kaip ir bet kuris kitas augintinis.
Todėl mūsų tikslas yra suprasti ir priimti nerimą, o ne jį ignoruoti ar slopinti. Panašiai kaip nenorime padegti savo namų ar kad pavogtų mūsų automobilį. 🙈
Taigi, jei norite susidraugauti su savo nerimo žvėrimi, perskaitykite Goodmano knygą "Your Anxiety Beast and You: A Compassionate Guide to Living in an Increasingly Anxious World"! Pusę jau baigiau ir iki šiol stebiuosi knygos paprastumu ir verte.
Tai tikras perliukas, labai naudingą informaciją suderinantis su lengvai suprantamomis iliustracijomis ir metaforomis.
Gražios dienos ir elkitės geranoriškai su savo nerimo žvėreliu. ❤️