Ar reikėtų pasikliauti produktyvumo įrankiais, tarkime, siekiant didesnio efektyvumo ir geresnio laiko valdymo?
Trumpas atsakymas: ne! Dažnai jų naudojimas yra tarsi simptomų šalinimas, o ne ligos gydymas. Produktyvesnis, tačiau ne toks malonus įrankis yra paklausti savęs: „Pirmiausia, kodėl mes jaučiamės neproduktyvūs?“
Gal jaučiamės alkani arba ištroškę?
Galbūt jaučiamės pavargę ir mums reikalinga pertrauka?
Galbūt užduotis atrodo beprasmiška?
Gal turiu kitų reikalų?
Tikėtina, kad trumpa, bet „produktyvi“ refleksija atskleis, kad:
😶 Nesirūpinu savo baziniais poreikiais
🤔 Man nepatinka tai, ką veikiu
😠 Man nepatinka mano kuriamas produktas
🤯 Nežinau, ką darau su savo gyvenimu
Žinoma, tai nėra labai pozityvūs rezultatai. Niekam nėra malonu pripažinti, kad psichologinė kančia yra neproduktyvumo priežastis.
Tačiau tai tiek pat nemalonu, kaip suprasti, kad:
❤️ dėl aukšto kraujospūdžio ar cholesterolio kiekio reikia keisti mitybą ir daugiau sportuoti,
🖤 nebent norite padidinti tikimybę patirti infarktą ar susirgti diabetu.
Žinoma, kartais visiškai tikslinga padidinti savo produktyvumą keičiant darbo vietos ergonomiką (pvz., pakeičiant padėtį iš sėdimos į stovimą) arba naudojantis bendradarbystės erdvėmis. 👌
Tačiau dažnai produktyvumo stoka yra tik ledkalnio viršūnė, slepianti įvairias psichologines problemas, pradedant nežymia atkaklumo stoka ir baigiant reikšmingu savigarbos trūkumu.
Džiugi žinia ta, kad šiuos psichologinius iššūkius galima visiškai arba iš dalies įveikti, labiau atsižvelgiant į savo fizinius ir psichologinius poreikius ir mokantis patirti daugiau atjautos sau. ☀️
Galų gale, esame viso labo žmonės – pažangi žinduolių rūšis, nespėjusi prisitaikyti prie šiuolaikinio ir greitai besikeičiančio pasaulio.
Istorijos moralas: visiškai normalu jaustis neproduktyvisiems, kol (1) suvokiame, kodėl ir (2) gebame gyventi prasmingą gyvenimą, nepaisant retkarčiais užklumpančių neproduktyvumo periodų. ✌️