Žemiau dalinuosi motyvaciniu laišku, kuris man atvėrė duris į taikomosios pozityviosios psichologijos ir koučingo psichologijos magistro studijas Rytų Londono universitete.
Retkarčiais susimąstau: ar gyvenimas turi prasmę? Rimtai apmąstę šį klausimą, greitai suvokiame, kad gyvenimas nėra nei prasmingas, nei beprasmis. Teisingi yra abu variantai. Gyvenimas – tarsi nesibaigiantis pakilimų ir nuosmukių, džiaugsmo ir liūdesio, sėkmių ir nesėkmių ciklas. Todėl laimės akimirką gyvenimas atrodo nuostabus ir prasmingas, o liūdesio – apgailėtinas ir beprasmis. . O kaip yra su pozityviąja psichologija? Ar ši yra yra prasminga, ar nelabai?
Pirmiausia, pateikiu keletą pastabų terminui „pozityvioji psichologija“. Pirma, šis terminas glumina (ypač su psichologija nesusijusius žmones), nes tarsi sufleruoja apie kažkokią negatyvią psichologiją, nors tokio dalyko net nėra. Antra, kadangi sąvoka per siaura, pozityvioji psichologija dažnai maišoma su „laimės mokslu“. Trečia, pozityviosios psichologijos „pozityvumas“ gali erzinti. Mano (nelabia populiaria) nuomone, pozityvioji psichologija apibūdina seną gerą klinikinę psichologiją, kuri (ir štai čia – netikėtas posūkis) daugmaž vienodai gilinasi tiek į „teigiamą“, tiek „neigiamą“ žmogaus funkcionavimą.
Apie 4 metus pradirbęs personalo ir atrankų srityje (tiek viduje, tiek išorėje) ir pakalbinęs daugiau nei 400 žmonių apie jų profesinį gyvenimą, sutikau daug talentingų ir kūrybiškų žmonių, kurie taip ir niekada netapo sėkmingais, pvz., pasiekė tam tikrą efektyvumo laipsnį, bet nelabai mėgavosi tuo, ką darė. Tuo pat metu kalbėjausi su daugybe žmonių, kurie ne tik dirbo efektyviai, bet ir iš tikrųjų mėgo ir mėgavosi savo darbu. Tai privertė mane suprasti, kad nėra „netinkamų darbuotojų“; yra tik blogas asmens ir kultūros/komandos/projekto/pozicijos derinys.
Dėl šios priežasties nusprendžiau kalbinamiems kandidatams labiau padėti suvokti savo asmenybę – charakterio bruožus, vertybes, poreikius, bendravimo stilių ir kt. – ir susikurti tokį darbinį gyvenimą, kuris leistų geriau save realizuoti, vadinasi, kartu didesnį pasitenkinimą savo pasirinkta profesija. Laikui bėgant metu pastebėjau, kad pradėjau daugiau dėmesio skirti pašnekovų pergalėms ir stiprybėms, o ne klaidoms ir silpnybėms, palaipsniui iš atrankų specialisto virsdamas į karjeros koučingo specialistą.
Laimei, gavau užtektinai grįžtamojo ryšio, kad suprasčiau, jog man sekėsi gerai. Pavyzdžiui, sugebėjau savo personalo atrankų pajamas padvigubinti vos per vienerius metus . Drauge padidėjo klientų pasitenkinimas, pagerėjo kandidatų patirtis ir atėjo daugiau naujų klientų. Tai leido sutaupyti daug laiko ir finansinių išteklių, kuriuos išdidžiai skyriau antro bakalauro (šį kartą psichologijos) studijoms ir keliems „ICF“, „ICAgile“ ir „PositivePsychology.com kursams“.
Nors jaučiuosi gana patenkintas savo karjera personalo srityje, visgi jaučiu, kad į gerovę orientuoto psichologo darbas man suteiktų daugiau pusiausvyros ir gyvenimo džiaugsmo. Taip pat tikiu, kad didelis dėmesys koučingo psichologijai suteiktų man reikiamų įrankių ir žinių stiprybėmis pagrįsto konsultavimo, vertybėmis grįsto gyvenimo ir optimalios gerovės srityse, kuriuos galėčiau panaudoti vesdamas sesijas klientams, konsultuodamas organizacijas ir mokydamas ateities psichologus.
Kaip siūlo kontraversiškai pagarsėjęs Jordanas B. Petersonas, reikia siekti to, kas prasminga, o ne to, kas tikslinga. Turiu pripažinti, kad pastaruosius kelerius metus daugiausiai siekiau tikslo: pinigų, statuso, rezultatų. Tačiau dabar jaučiu, kad atėjo laikas siekti to, kas yra prasminga, t. y., mano meilės psichologijai ir stebėjimo, kaip žmonės tampa geresnėmis savęs versijomis. Tikiuosi, kad šios magistrantūros studijų programos padės man tapti geresne savo versija ir taip padėti kitiems sekti mano pavyzdžiu.
Taigi, kiek yra pr? Manau, teisingi abu variantai. Ar ji naudinga? 100 procentų TAIP.