Shinrin yoku arba kaip miško baimės gali virsti „miško maudynėmis“?
Atnaujinta: 04-01
🌳 Pirmas ir paskutinis kartas dėdės sodyboje
Kai buvau pradinėse klasėse, sugebėjau pasiklysti Dzūkijos miškuose. Norėjau greičiau pasiekti dėdės sodybą, o gavosi priešingai (panašu, kad jau ankstyvoje vaikystėje pasireiškė polinkis minti savo takus).
Kas keisčiausia, kad pasiklydus miške laikas tarytum išsitempia. Pora minučių gali jaustis kaip pora valandų. Taigi, pasakyti, kiek laiko blūdijau – negaliu, bet nerimo, sumaišties, o ilgainiui ir panikos – netrūko.
Viena vertus, didžiuojuosi savimi, nes nesustojau ir ėjau, kol išėjau į kelią ir galiausiai pasiekiau dėdės namus. Kita vertus, netrukus supratau, kad atsidurti panašioje situacijoje daugiau nebenoriu.
Tai buvo mano paskutinis apsilankymas dėdės sodyboje.
☯️ Baimės – padeda, bet ir trukdo
Jauno smegenys – kaip dviašmenis kardas: žiauriai greitai įsisavina informaciją, bet ir žiauriai greitai daro išvadas. Praktiškas, bet nebūtinai racionalias:
miškas kelia grėsmę ➡️ grėsmė mena apie pavojų gyvybei ➡️ reikia vengti miško (ir visko, kas primena mišką) ➡️ grėsmės nebėra.
Taigi, miškelio aplink dėdės sodybą baimė ilgainiui virto į bet kokios miškingos erdvės baimę – vadinamąją ksilofobiją.
Grybavimas ir uogavimas, pasivaikščiojimai regioniniais parkais ir (kas juokingiausia/graudžiausia) miško vaizdai kompiuteriniuose žaidimuose – visa tai buvo „no go“.
💚 Meilės arba priėmimo poreikis – paskata keistis
Laimei, žmonių smegenys amžinai jaunos nelieka ir formuojasi iki pat 25 m., ką jau kalbėti apie šių neuroplastiškumą arba žmogaus neuroninių tinklų polinkį „persigrupuoti“ naujų patirčių dėka.
Tiesa, jeigu ankstyvaisiais metais didžiausią vaidmenį atlieka tėvai ar globėjai, vėlesniame – dažniausiai kiti mums svarbūs žmonės, o konkrečiai – jų lūkesčiai ir grįžtamasis ryšys.
Mano atveju šią funkciją atliko antrosios pusės. O dar tiksliau – noras būti priimtam ir mylimam.
Atsikraustęs gyventi į Vilnių ir pradėjęs ieškotis antrosios pusės, netrukau suprasti, jog takas „Vinco Kudirkos aikštė > Bernardinų sodas“ yra pagrindinė pirmųjų pasimatymų vieta.
Nepaisant pirminio streso vaikščioti po man nemalonią teritoriją, meilės poreikis buvo stipresnis negu noras išsisukinėti arba atskleisti savo (tuo metu taip atrodė) kvailas ir nereikšmingas baimes.
Ilgainiui Bernardinų sodą keitė pasivaikščiojimai po Trijų kryžių kalną, Vingio parką, Pavilnių regioninį parką, o galiausiai – žygiai po Madeiros miškus.
Kitaip tariant, man miško baimė trukdė pasivaikščioti su žmonėmis miškuose ar regioniniuose parkuose. Užtruko, kol supratau, kad miškas ne tiek baugina, kiek gydo!
🙈 Trumpai apie baimių įveiką
Efektyviausias daugelio baimių įveikos būdas – vadinamoji „exposure therapy“ arba laipsniškas susidūrimas su baimės šaltiniu. Kuo greičiau patiriame, kad dirgiklis (pvz., buvimas aukštyje ar skrydis lėktuvu) nėra pavojingas, tuo greičiau baimė nuslopsta.
Kita vertus, ganėtinai sunku įveikti baimes, kai šios netrukdo gyventi arba bent jau save įtikiname taip. Pavyzdžiui, „man ir Lietuvoje gerai“ (skrydžių baimė), „man patinka užmigti lempos šviesoje“ (tamsos baimė) arba „pašaukiu vyrą ir problema išspręsta“ (vorų baimė).
🌲 Miško terapija – ne „new age“ išmislas.
„Shinrin yoku“ išvertus iš japonų kalbos reiškia maudynes miške arba miško terapiją. Kaip rodo 2020 m. atlikta sisteminė apžvalga, laikas, praleistas miške (pvz., vaikštant arba giliai kvėpuojant) gali sumažinti pykčio, depresijos ir ypač nerimo lygį [1].
O jeigu žmonės įsikalba, kad nerimo lygis sumažėja? Kaip tvirtina kita sisteminė analizė, miško terapija ne tik sumažina subjektyviai patiriamą nerimo lygį, bet ir kraujospūdį [2]. Reiškia, miško terapijos poveikis yra ne tik patiriamas, bet ir objektyviai išmatuojamas!
Taigi, panašu, kad laikas praleistas miške gali būti tiek maloni laiko praleidimo forma, tiek psichinės sveikatos stiprinimo priemonė. Vis dėlto kaip pasinaudoti „shinrin yoku“ naudomis, jeigu vaikščioti po mišką atrodo nuobodu arba (kaip mano atveju) baugu?
🇵🇹 Levadų terapija – baimė ir žavesys viename
Levados – tai Madeiroje esantys drėkinimo kanalai ir juos lydintys pasivaikščiojimų takai, jungiantys skirtingas salos dalis į vieną didelį (apie 2 tūkst. km) tinklą. Miesteliai, slėniai, kalnai, kriokliai, tuneliai, šlaitai ir, kas be ko, miškas – neišvengiama daugelio levadų dalis.
Leisdamas žiemos atostogas Madeiros miškuose supratau, kad gerokai didesnė rizika – ne pasiklysti miške, o nuslysti į prarają, nusiversti nuo šlaito arba būti sukandžiotam priemiesčio šuns. Keista suvokti, kiek nedaug trūko, kad miško baimę pakeistų, pvz., aukščio, tunelių ar šunų baimė.
Vis dėlto laikas levadose davė suprasti, kad susidūrimas su turimom ar potencialiom baimėm – gali būti malonus ir svaiginantis procesas, jeigu į jį žengiame su sveiku protu ir pagarbiu smalsumu. Ypač kai tai vyksta įspūdingo grožio saloje!
[1] Kotera, Y., Richardson, M., & Sheffield, D. (2020). Effects of Shinrin-Yoku (Forest Bathing) and Nature Therapy on Mental Health: a Systematic Review and Meta-analysis. International Journal of Mental
Health and Addiction, 20(1), 337–361. https://doi.org/10.1007/s11469-020-00363-4
[2] Stier-Jarmer, M., Throner, V., Kirschneck, M., Immich, G., Frisch, D., & Schuh, A. (2021). The Psychological and Physical Effects of Forests on Human Health: A Systematic Review of Systematic Reviews and Meta-Analyses. International Journal of Environmental Research and Public Health, 18(4), 1770. https://doi.org/10.3390/ijerph18041770